Skirtumas tarp priklausomybės ir priklausomybės

Sveiki! Esu gydytojas, jau daug metų dirbantis Lietuvoje. Dažnai pacientai painioja pripratimą su priklausomybe. Nors abu reiškiniai susiję su tam tikru poreikiu, skirtumas – milžiniškas. Pripratimas – įprotis, kurį galima nesunkiai kontroliuoti. Priklausomybė – liga, reikalaujanti specialisto pagalbos. Šiandien trumpai ir aiškiai aptarsime esminius skirtumus tarp šių dviejų sąvokų.

Daugelis žmonių mano, kad žino, kaip atrodo piktnaudžiavimas medžiagomis. Galbūt tai dėdė, kuris tiek geria per šeimos susibūrimus, kad suklumpa ir pasakoja nederamus anekdotus. Arba tai draugė, kuri pradėjo rūkyti marihuaną koledže ir metė rūkyti, kai „užaugo“.

Jums gali kilti klausimas, ar šie žmonės turėjo priklausomybę ar priklausomybę nuo pasirinkto narkotiko. Atsakymas gali būti vienas – arba abu.

Atrodo, kad dauguma žmonių šiandien vartoja terminus „priklausomybė“ ir „priklausomybė“ pakaitomis. Ir iš tikrųjų tarp jų nėra didelio skirtumo.

Ar problema fizinė ar psichinė?

Medikų bendruomenė paprastai mano, kad priklausomybė yra piktnaudžiavimas medžiaga, kuri tęsiasi net tada, kai atsiranda žalingų pasekmių, tokių kaip darbo praradimas arba fizinių problemų, tokių kaip inkstų pažeidimas ar opos, atsiradimas.

Priklausomybė nuo cheminių medžiagų yra platesnė ir gali apimti kitus fizinius požymius, pvz., didėjančią toleranciją medžiagai arba abstinencijos simptomus, kai kas nors bando mesti rūkyti arba sumažinti jo vartojimą. Tai taip pat apima emocinius, socialinius ir psichologinius veiksnius.

Ponas Kumpas sako, kad medikų bendruomenė padarė pažangą, suprasdama priklausomybę ir priklausomybę, ir šiandien terminus taip pat dažnai vartoja pakaitomis.

Plėtojamas supratimas, kad piktnaudžiavimas medžiagomis yra susijęs su sudėtingu kintamųjų rinkiniu, apimančiu asmens genetiką, taip pat fizinius, psichinius, emocinius ir socialinius veiksnius.

Ar nagrinėjama medžiaga yra svarbi?

Galite manyti, kad tam tikros medžiagos sukelia didesnę priklausomybę nei kitos, ir tai iš dalies tiesa, sako J. Kump.

Žinome, kad, pavyzdžiui, opioidai gali sukelti labai didelę priklausomybę ir ta priklausomybė gali greitai išsivystyti. Jie duoda dvigubą smūgį – jie ne tik padidina dopamino kiekį smegenyse, bet ir nuolat juos reikia vartoti, kad būtų išvengta skausmingų abstinencijos simptomų.

Jis mato kai kuriuos žmones, kuriems prireikė vos kelių savaičių, kad išsivystytų priklausomybė nuo opioidų, o kiti turėjo lėtesnį kelią iki priklausomybės.

Kita vertus, alkoholis dažnai eina lėtesniu, klastingesniu piktnaudžiavimo keliu, kol organizmas tampa nuo jo priklausomas. Ir tai yra labiausiai piktnaudžiaujama narkotikais Jungtinėse Valstijose, sako J. Kump.

Jis taip pat mato žmones, kurie vartojo heroiną nesusirgę priklausomybe, tačiau atrodo, kad jie negali mesti rūkyti ir atsisakyti nikotino.

Ar priklausomybė slypi medžiagoje ar asmenyje? „Galbūt tai yra abu“, – sako jis. „Kiekvienas rizikuoja tapti priklausomas nuo opioidų, bet nebūtinai labiau nei nuo alkoholio. Galbūt tai labiau susiję su santykiu tarp asmens ir esmės, o ne apie vieną iš jų.

Paveldimumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį priklausomybėje, sako J. Kump. Kaip ir visos lėtinės ligos, šeimos istorija kelia didesnę riziką susirgti šia liga.

Tačiau mūsų genetinė struktūra nebūtinai lemia mūsų pasirinkimus ir gyvenimą. Pavyzdžiui, socialiai geriančių asmenų, kurių šeimoje yra buvę priklausomybių, rizika piktnaudžiauti alkoholiu yra 1 iš 5, sako jis. Jų bendraamžių, neturinčių genetinio polinkio, rizika yra 1 iš 10.

Pagalba yra ten

Nepriklausomai nuo to, kokį terminą vartojate apibūdindami piktnaudžiavimo medžiagomis problemą, J. Kump pabrėžia, kad svarbiausia yra suprasti, kad gydymas yra prieinamas.

„Šiais laikais mirti nuo priklausomybės prilygsta mirti nuo peršalimo: tai visiškai nereikalinga, nes labai gerai išgydoma“, – sako jis. „Gal ir neišgydoma, bet išgydoma. Mūsų tikslas yra toks pat, kaip ir visiems, sergantiems lėtine liga, ty mirti su tai, ne iš tai“.

Jei jūs ar jūsų artimas asmuo kovoja su piktnaudžiavimu ar piktnaudžiavimu medžiagomis, pasitarkite su gydytoju. Jie gali nukreipti jus į reikiamus išteklius, kad rastumėte pagalbos.

Prašymas pagalbos gali atrodyti kaip sunkus žingsnis, bet tai geriausias žingsnis, kurį galite žengti.

Žinot, per daugelį metų praktikos mačiau visko. Ir nors „priklausomybė” ir „įpratimas” dažnai vartojami kaip sinonimai, skirtumas egzistuoja. Įpratimas – tai tiesiog polinkis, kurį galima lengvai kontroliuoti. O priklausomybė – tai jau liga, kai tas noras tampa nevaldomas, kenkia sveikatai ir gyvenimui. Svarbu atpažinti ribą ir laiku kreiptis pagalbos, nesergeti vienam. Tai nėra gėda, tai – žingsnis sveikimo link.