Pririšimo stiliai ir jų formavimas

Sveiki! Jau daug metų, kaip gydytoja, stebiu, kaip mūsų ankstyvieji santykiai veikia visą gyvenimą. Šiandien pakalbėkim apie prisirišimo stilius – tuos nematomus saitus, kurie formuojasi vaikystėje ir nulemia, kaip bendraujame su kitais. Nuo saugaus iki vengiančio, nuo ambivalentiško iki dezorganizuot. Sužinokim, kaip jie atsiranda ir kaip atpažinti savo. Pažadinu – bus įdomu!

Mes visi gimstame kaip bejėgiai maži padarai, kurie priklauso nuo mūsų globėjų viskas. Žmonių kūdikiai yra pažeidžiamos būtybės, kurios pasitiki kitais, kad jie būtų pamaitinti, saugūs, paguosti… iš tikrųjų viskas.

Penkiasdešimties metų tyrimai rodo, kad jūsų ankstyviausi emociniai ryšiai su asmeniu, atsakingu už jūsų gerovę, dažnai jūsų gimusiu tėvu, gali tiesiogiai paveikti jūsų būsimų romantiškų santykių sveikatą. Kūdikių, kurių globėjais galima nuolat pasikliauti dėl patogumo ir atsidavimo, vėliau santykiai yra stabilesni. Kūdikiams, kurių globėjai yra mažiau dėmesingi, suaugę bus sunkiau užmegzti sveikus santykius.

Tai vadinama „prisirišimo teorija“ ir yra ilgai ištirta koncepcija, kuri šiais laikais sulaukia daug dėmesio. Klinikinė psichologė Coda Derrig, mokslų daktarė, teigia, kad tai vienas objektyvas, kuriuo galime geriau suprasti, kas mes esame ir kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės su mylimais žmonėmis.

„Jūsų prisirišimo stilius nuo kūdikystės gali turėti įtakos jūsų santykiams su kitais. Tačiau kaip žmonės, mes esame sudėtingi padarai“, – sako dr. Derrigas. „Taip pat yra daug kitų veiksnių. Mes visi turime daug patirties, kuri turi įtakos mūsų gebėjimui ilgainiui užmegzti sveikus santykius.

Kalbėjomės su daktaru Derrigu apie tai, kaip formuojasi prieraišumas, keturis prisirišimo stilius ir kaip jūsų stilius gali paveikti jūsų suaugusiųjų santykius.

Kas yra prisirišimo teorija?

Yra ilgas mokslinės literatūros sąrašas, kuriame suskirstyta į kategorijas, kaip mes formuojame emocinį prisirišimą prie savo pirminių globėjų, kad užtikrintume savo saugumą ir išgyvenimą.

Garsiausias tyrimas kilęs iš 1969 m. eksperimento, pavadinto „Keista situacija“, dėl kurio atsirado keturi šiandien žinomi prisirišimo stiliai. Tyrimo metu kūdikiai ir jų gimę tėvai kartu žaidė kambaryje. Tėvas išėjo, o po kelių minučių grįžo. Tada buvo stebima kūdikio reakcija.

Iš šio tyrimo buvo nustatyti keturi prisirišimo stiliai:

• Saugus tvirtinimas: Kūdikiai susierzino, kai jų tėvai išvyko, ir juos paguodė sugrįžimas.
• Nerimastingas prisirišimas: Kūdikiai labai susierzintų, kai jų tėvai išvyktų, o grįžus būtų sunku juos paguosti.
• Vengti prisirišimo: Kūdikiai vos nereaguodavo arba visai nereaguodavo, kai jų tėvai išvykdavo arba grįždavo.
• Netvarkingas prisirišimas: Kūdikių reakcija į tėvus išvykstant ar grįžus buvo nenuoseklesnė arba nenuoseklesnė, pvz., trenkdavosi galva į žemę arba „sušaldavo“.

Dr. Derrigas pažymi, kad kūdikio reakcija į tėvų išvykimą ir sugrįžimą daug pasako apie tai, kaip kūdikis yra įpratęs, kad globėjas rūpinasi jų poreikiais. Ir tie jaunuolių išgyvenimai gali turėti įtakos jų santykiams su kitais suaugusiųjų gyvenime.

Saugiai prisirišę kūdikiai supranta, kad jų tėvai yra tas, kuriuo jie pasitiki, todėl išeidami susirūpina, o grįždami juos paguodžia. Kita vertus, kūdikiai, kurie sužinojo, kad jų tėvai nebus dėmesingi jų poreikiams, mažiau jaudinasi dėl jų nebuvimo ir mažiau guodžiasi dėl sugrįžimo. Jie sužinojo, kad negali pasikliauti savo globėjais, kurie aprūpins jiems tai, ko jiems reikia, todėl tėvų buvimas (arba nebuvimas) jiems nėra toks reikšmingas.

4 tvirtinimo stiliai

Yra keturi stiliai, išaugę iš keistos situacijos eksperimento. Vienas iš jų yra saugus tvirtinimas. Kiti trys – nerimastingi, vengiantys ir neorganizuoti – laikomi nesaugiais prisirišimo stiliais.

Kiekvienas stilius egzistuoja tam tikrame spektre, todėl galite visiškai nesusitapatinti su vienu stiliumi. Arba jūsų stilius gali patekti į vieną kategoriją, bet daugiau ar mažiau ekstremalus, kaip jis veikia jūsų santykių kokybę.

Dr. Derrigas išskiria keturis prisirišimo stilius ir kaip jie gali paveikti jūsų romantiškus santykius suaugus.

Saugus tvirtinimo stilius

Saugus prisirišimas yra tai, ko mes visi siekiame. Dr. Derrigas teigia, kad kūdikiai, kurie užmezga saugų ryšį su savo pagrindiniu globėju, labiau linkę tapti suaugusiais, kurie užtikrintai ieško sveikų santykių su kitais ir yra patikimi bei mylintys partneriai.

Kaip susidaro? Kūdikiai užmezga saugų prieraišumą, kai jų globėjai nuolat tenkina fizinius ir emocinius kūdikio poreikius. Saugiai prisirišę kūdikiai teikia pirmenybę savo pagrindiniam globėjui, o ne kitiems žmonėms, ir jų buvimas juos ramina.

Kaip tai atrodo suaugusiųjų santykiuose? Žmonės, turintys saugų prieraišumo stilių, lengviau užmezga ilgalaikius ir sveikus santykius su kitais. Jie labiau linkę pasitikėti savo partneriu ir būti jiems emociškai prieinami.

Kiek tai dažna? Tyrimai rodo, kad apie 58% suaugusiųjų yra saugiai prisirišę.

Patarimas žmonėms, turintiems saugų prisirišimo stilių: Dr. Derrigas sako, kad saugus prisirišimo stilius nereiškia, kad galite laikyti savaime suprantamu dalyku, kad jūsų santykiai klostysis sklandžiai. „Jei du saugiai prisirišę žmonės palaiko santykius, jie pradeda iš geresnės padėties, bet santykius reikia visiems, nesvarbu, koks jūsų prisirišimo stilius“, – sako ji.

Nerimastingas prisirišimo stilius

Taip pat žinomas kaip susirūpinęs prisirišimas arba nerimastingas-ambivalentiškas prisirišimas.

Nerimastingas prisirišimo stilius yra nesaugaus prisirišimo forma, kuri susidaro tarp kūdikio ir nenuoseklaus globėjo. Žvelgiant iš jų perspektyvos, kūdikis negali būti tikras, kada ir ar jų tėvai bus jiems emociškai ir fiziškai prieinami.

Kaip susidaro? Kūdikiai, kurių pagrindiniai globėjai nepatenkina kūdikio poreikių, labiau linkę sukurti nerimą keliantį prieraišumą. Nerimastingi prisirišę kūdikiai sužino, kad jiems reikiamo dėmesio gali arba negauti, todėl globėjai jų nelengva paguosti.

Kaip tai atrodo suaugusiųjų santykiuose? Partneris, kuriam būdingas nerimastingas prieraišumo stilius, gali būti laikomas „prilipusiu“, „reikalingu“ arba nepasitikinčiu. Žmonės, turintys nerimą keliantį prieraišumo stilių, gali jaustis susirūpinę, kad jų artimieji juos apleis, ir jie gali nuolat siekti patikinimo, kad jų santykiai yra saugūs.

Kiek tai dažna? Tyrimai rodo, kad apie 19% suaugusiųjų turi nerimą keliantį prisirišimo stilių.

Patarimas žmonėms, turintiems nerimą keliantį prisirišimo stilių: Daktaras Derrigas perspėja, kad žmonės, kurie jaučia nerimą, gali atstumti savo partnerį savo poreikiu. Tai gali sukelti dar didesnį nesaugumo jausmą būsimuose santykiuose.

„Žmonėms, turintiems nerimą, gali būti naudingi tai, ką mes vadiname „atsiskyrimo ritualais“, kai partneriai susitaria, kad prieš išvykdami pabučiuoti vienas kitą. Jie sako: „Pamatysime šį vakarą“. Dienos metu jie siunčia žinutę, kad galvoja vienas apie kitą. Kad ir kas tai būtų, jie sąmoningai stengiasi pripažinti, kad išvyksta ir kad grįš“, – aiškina dr. Derrigas. „Tai gali padėti žmogui, turinčiam nerimą, jaustis užtikrintam, kad partneris jo neapleis.

Vengiamas prisirišimo stilius

Taip pat žinomas atmetamas prieraišumas arba nerimo vengiantis prieraišumas.

Prieraišumo vengimas gali atrodyti kaip suaugęs žmogus, kuris yra „vienišas vilkas“ arba pernelyg savarankiškas. Žmonės, turintys vengiantį prisirišimo stilių, greičiausiai nesigilins į emocinius pokalbius nei apie savo, nei apie kitų jausmus. Vengiantis prisirišimo stilius dažnai kyla dėl santykių tarp pirminio globėjo ir kūdikio, kuriam būdingas emocinės paramos ar ryšio trūkumas.

Kaip susidaro? Prieraišumo vengimas greičiausiai susiformuoja, kai globėjas nesuteikia kūdikiui pakankamai emocinės paramos. Slaugytojo atsakas į kūdikį greičiausiai baigiasi rūpinantis jo fiziniais poreikiais, tokiais kaip maitinimas ir maudymas, tačiau globėjas nesuteikia kūdikiui reikalingo emocinio komforto. Tokioje aplinkoje kūdikis išmoksta nepasikliauti kitais, kad rūpintųsi savo emociniais poreikiais.

Kaip tai atrodo suaugusiųjų santykiuose? Suaugusieji, turintys vengiantį prisirišimo stilių, gali būti vertinami kaip savarankiški ir emociškai saugomi. Mažai tikėtina, kad jie sieks emocinio paguodos ar supras, kaip paguosti savo partnerį.

Kiek tai dažna? Tyrimai rodo, kad apie 23% suaugusiųjų turi vengiantį prisirišimo stilių.

Patarimas žmonėms, turintiems vengiantį prisirišimo stilių: Dr. Derrigas pažymi, kad žmonės, turintys vengiančio prisirišimo stilių, dažnai atsiriboja nuo kitų ir mano, kad kiti juos nuvils. Norint aktyviai stebėti savo emocijas ir svarstyti, kaip atitrūkstate nuo kitų, reikės daug dirbti. Tačiau šios pastangos gali padėti suprasti savo stilių ir išmokti įsileisti kitus.

Netvarkingas prisirišimo stilius

Taip pat žinomas bijantis-vengiantis prisirišimas.

Netvarkingas prisirišimas yra pats ekstremaliausias ir rečiausiai paplitęs stilius. Galima pastebėti, kad žmonės, turintys netvarkingą prieraišumą, elgiasi neracionaliai ir yra nenuspėjami ar intensyvūs savo santykiuose.

Kaip susidaro? Netvarkingas prisirišimas dažnai susiformuoja per ypač audringą vaikystę – dažnai tokią, kuri gali būti paženklinta baimės ar traumos. Paprastai tai kyla dėl netvarkingų ar nenuoseklių santykių su pagrindiniu kūdikio globėju.

Kaip tai atrodo suaugusiųjų santykiuose? Suaugusieji, turintys netvarkingą prieraišumą, greičiausiai gyvena su psichikos sveikatos sutrikimais ar asmenybės sutrikimais, kurie neleidžia jiems užmegzti sveikų santykių su kitais. Tikėtina, kad jie trokšta artimų santykių, bet atstumia kitus, kai parodo jiems dėmesį.

Patarimas vengiančio prisirišimo stiliaus žmonėms: Dr. Derrigas teigia, kad kai kuriems žmonėms, kurių prisirišimo stilius netvarkingas, dažnai gali būti naudinga dialektinio elgesio terapija (DBT), pokalbio terapijos rūšis, kuri ypač naudinga žmonėms, kurie patiria labai stiprias emocijas.

Kaip prieraišumo stiliai veikia suaugusiųjų santykius

Jūsų prisirišimo stilius – ir tai, kaip jis susilieja su partnerio stiliumi – turi didelę įtaką jūsų gebėjimui užmegzti sveikus ir abipusiai meilius santykius.

Tyrimai parodė, kad priedų stiliai gali turėti įtakos:

• Bendravimas tarp partnerių.
• Smurto santykiuose rizika.
• Bendra santuokos kokybė.

Tyrimai taip pat rodo, kad jūsų prieraišumo stilius turi didelę įtaką prisirišimui, kurį formuosite su savo vaikais.

„Jei apklausiate gimusį tėvą ir nustatysite jų prisirišimo stilių, gerai suprasite, kaip jų kūdikis prie jų prisiriš“, – teigia dr. Derrigas. „Mes auklėjame savo vaikus taip, kaip geriausiai žinome, kaip bendrauti su žmonėmis, todėl jūsų prieraišumo stilius gali būti lengvai perduodamas ir kartojamas iš kartos į kartą.

Kaip sužinoti savo prisirišimo stilių?

Internete netrūksta informacijos, kuri padės suprasti jūsų prisirišimo stilių. Yra daugybė svetainių ir viktorinų, kuriose galite sužinoti apie savo stilių ir analizuoti savo auklėjimą bei santykius.

Dr. Derrigas siūlo elgtis atsargiai, nes daug informacijos, kurią rasite, gali būti ne tokia moksliškai pagrįsta.

Gera pradžia yra perskaityti prisirišimo stilius ir apsvarstyti savo santykių modelius. Tačiau norint iš tikrųjų suprasti save ir išgydyti bet kokias prisirišimo žaizdas, daktaras Derrigas pataria terapiją kaip geriausią būdą.

„Jei nerimaujate dėl to, kaip jūsų prisirišimo stilius veikia jus ir jūsų santykius su kitais, geriausias būdas iš tikrųjų tai išsiaiškinti yra psichoterapija“, – teigia ji. „Kalbėjimasis su sveikatos priežiūros paslaugų teikėju, išmanančiu prisirišimo teoriją, gali padėti suprasti savo patirtį ir sukurti naujus būdus, kaip susidoroti su santykiais. Žinodami apie savo prisirišimo stilių, labiau tikėtina, kad galėsite ką nors padaryti.

Be to, paženklinus save arba savo partnerį kaip turintį tam tikrą prisirišimo stilių, gali būti pernelyg supaprastintas sudėtingas sąveikos tinklas, kurį patiriame kaip žmonės. Yra daugybė priežasčių, paaiškinančių, kodėl esame tokie, kokie esame. Jei jūsų partneris kartais yra emociškai uždaras, skubėjimas kaltinti nesaugų prisirišimo stilių nebūtinai yra naudingas nė vienam iš jūsų.

„Kas mes esame ir kaip bendraujame su kitais, visada yra sudėtingiau nei vienas kintamasis“, – sako dr. Derrigas. „Santykiai su kitais žmonėmis yra turbūt didžiausia dovana ir didžiausias iššūkis mūsų gyvenime.

Taigi, mieli skaitytojai, kaip ilgametis gydytojas galiu patvirtinti – pririšimo stiliai, susiformuojantys ankstyvoje vaikystėje, daro milžinišką įtaką mūsų santykiams visą gyvenimą. Nors ir ne visada lengva atpažinti savo paties ar artimo žmogaus pririšimo stilių, suprasti šią koncepciją – pirmas žingsnis link harmoningesnių ryšių kūrimo. Nepamirškime, kad pokyčiai įmanomi bet kuriame amžiuje, o profesionalų pagalba šioje srityje gali būti neįkainojama.