Kas yra Stimuliavimas?

Stimuliavimas yra procesas, kurio metu tikslingai paskleidžiamas arba išryškinamas tam tikras veiksnys arba signalas, norint sukelti reakciją arba paspartinti tam tikrą veiklą. Tai gali būti naudojama tiesiogiai veikiant žmogaus pojūčius arba įtakojant elgesį bei mintis. Stimuliavimas gali būti naudojamas tiek moksliniuose tyrimuose, tiek kasdieniame gyvenime, siekiant pagerinti produktyvumą, atmintį arba emocinį gerovę. Šis procesas yra svarbus moksliniams tyrimams ir psichologijai, leidžiantis geriau suprasti, kaip veikiant įvairūs stimuli gali paveikti žmogaus elgesį ir požiūrį.

Ar jums kada nors buvo taip nuobodu susitikime, kad pradėjote blaškytis su rašikliu? O gal klasėje buvote taip išsiblaškęs, kad užrašų paraštėse nupiešėte piešinius? Galbūt esate įprastas gerklės valytojas arba esate linkęs tiesiogine to žodžio prasme šokinėti aukštyn ir žemyn iš džiaugsmo, kai ką nors jaudinate.

Nesvarbu, ar jūs tai suprantate, ar ne, visi šie įpročiai gali būti laikomi save stimuliuojančiu elgesiu, dar vadinamu stimu.

„Stimming, kuris kliniškai vadinamas „savistimuliuojančiu elgesiu“, atpažįstamas pagal pasikartojančius judesius ir (arba) balsus“, – aiškina elgesio analitikė Laura Howk, MS, BCBA. Tai dažnai (nors ne visada) siejama su autizmo spektro sutrikimu (ASD) ir kitomis neurologinio vystymosi sąlygomis.

Štai ką reikia žinoti apie stimuliavimą, įskaitant tai, kas tai yra, kodėl žmonės tai daro ir kada, jei kada nors, reikėtų tai valdyti.

Kas yra stimuliavimas ir kodėl žmonės tai daro?

Stimuliavimas yra tada, kai žmogus pakartotinai atlieka tuos pačius judesius ar garsus.

„Stimos yra dalykai, kuriuos darai be prasmės, ir dažniausiai jie tarnauja tam tikram tikslui, pavyzdžiui, padeda reguliuoti emocijas“, – aiškina Howkas. „Daugelis žmonių erzina, net jei ne visada girdime, kaip tai kalbama.

Galbūt bakstelite koja, kai esate nekantrus, arba kraipote nykščiais, kai jums nuobodu. Toks pasikartojantis elgesys taip pat laikomas save stimuliuojančiu elgesiu, net jei jūs jų taip nevadinate ar nepripažįstate.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės gali elgtis taip, įskaitant, bet neapsiribojant:

• Norėdami sureguliuoti emocijas: „Autistai dažniausiai praneša apie emocinį reguliavimą kaip priežastį erzinimui“, – pažymi Howkas. Viename tyrime, kuriame dalyvavo kurstantys suaugusieji, dalyviai teigė, kad tai yra naudingas mechanizmas, padedantis susidoroti su nerimu (72 %), per dideliu stimuliavimu (57 %) arba nusiraminti (69 %).
• Norėdami parodyti jaudulį: Emocinė savireguliacija gali būti taikoma ir džiaugsmingoms emocijoms. Ar kada nors taip jaudinotės dėl ko nors, kad šokinėjate aukštyn ir žemyn arba plojatės rankomis, net negalvodami? Kai kurie žmonės erzina būdami labai laimingi ar entuziastingi, tyrime jie apibūdinami kaip „teigiamos emocinės būsenos“.
• Nes tai malonu: Nereikia jokios priežasties! Tame pačiame tyrime 80% žmonių teigė, kad jiems tiesiog patinka tai, kaip jie jaučiasi.

Kai kurie žmonės nežino, kodėl tai daro, arba gali net nežinoti termino „stimming“. Kiti, pavyzdžiui, maži vaikai ir neverbaliniai žmonės, gali neturėti žodžių apie tai kalbėti.

„Jei palaikote asmenį, kuris nesugeba žodžiais pasakyti, kodėl jie stimuliuoja, gali būti naudinga surinkti duomenis apie aplinką, kai labiausiai tikėtina, kad toks elgesys pasireikš“, – sako Howkas. „Paklauskite savęs: ar tai garsiai? Ar aplink daug žmonių? Ar jie atlieka naują ar sunkią užduotį?

Taip pat kartais tai gali būti medicininės problemos požymis. „Retesniais atvejais stimuliavimas gali būti priemonė signalizuoti arba bandyti sumažinti skausmą“, – teigia Howkas. Tokiais atvejais kuo greičiau kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.

Vienas dalykas yra tiesa, Howkas sako: „Nesvarbu, ar žmogus gali pasakyti priežastį, ar ne, toks elgesys yra tam asmeniui skirtas tikslas.

Stimulingo elgesio tipai

Yra begalė save stimuliuojančio elgesio pavyzdžių, tačiau čia yra keletas dažniausiai pasitaikančių formų, suskirstytų pagal pojūčius ir kūno dalis, su kuriomis jie susiję:

• Klausos (klausos ir garso): Dumbimas, švilpimas, žodžių / frazių kartojimas arba nuolatinis gerklės valymas.
• Uoslė (kvapas ar skonis): Pakartotinis uostymas ar laižymas.
• Lytėjimas (lietimas ar jutimas): Plakstymas rankomis, bakstelėjimas pirštais, odos trynimas ar kiti pasikartojantys rankų judesiai (pavyzdžiui, pirštų tiesimas arba kumščių sugniaužimas ir atlaisvinimas).
• Vizualinis (susijęs su regėjimu): Mirksėjimas, akių vartymas, objektų rikiavimas arba žvilgsnis į šviesas.
• Vestibuliarinis (judesys): Siūbavimas, sukimasis, sukimasis ar žingsniavimas.

Ar galite kontroliuoti stimuliavimą?

Atėjo laikas pakeisti pasakojimą apie šį klausimą ir nutolti nuo idėjos „kontroliuoti“ ar „gydyti“ erzinantį elgesį.

Anksčiau sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai daugiausia dėmesio skyrė padėti žmonėms sumažinti arba paslėpti erzinantį elgesį, ypač jei tai buvo laikoma socialiai stigmatizuojančiu. Pavyzdžiui, vaikas, kuris susijaudinęs plaka rankomis, gali būti skatinamas išmokti sustoti, nes bijo, kad bendraamžiai patyčios ar erzins.

Tikslas galėjo būti geras, bet poveikis dažnai buvo žalingas. Tai paskatino neigiamas stigmas dėl stimuliavimo, todėl žmonės buvo nusivylę. Žmonėms, kurie naudoja stimuliavimą kaip emocinio reguliavimo strategiją, sumažinimas ar sustojimas gali netgi paveikti bendrą jų veikimą.

„Pastaraisiais metais ši sritis perėjo prie didesnio dėmesio priėmimo ir supratimo, kas tai yra – adaptyvaus elgesio forma, kuri kartais naudojama kaip priemonė“, – aiškina Howkas.

Kai stimuliavimas tampa pavojingas arba trikdantis

„Stimming dažnai yra nekenksmingas, tik kitoks jutiminės informacijos apdorojimo būdas”, – sako Howkas. „Dažniausiai valdymas ir įsikišimas nėra būtini.

Sakė, yra situacijų, kai stimming gali tapti kenksmingais ar pavojingais. Bet kaip jūs galite pasakyti, ar jis pakyla iki tokio lygio, kad reikia įsikišti? Priklauso.

„Kartais žmonėms, kurie užsiima itin dideliu stimuliavimu, sunku pasirūpinti ar susikoncentruoti į ką nors kita“, – pažymi ji. Dėl to taip pat galite nežinoti apie jus supančias pavojingas situacijas (tarkime, judrioje gatvėje ar sunkiasvorėje mašinoje) arba susižaloti (pvz., mušdamas galvą, plėšydamas odą, įkandęs ir pan.).

Jei esate asmuo, atliekantis stimuliavimą, ir tu jauti, kad tai tapo problema, tada to atsakymo pakanka. Bet ką daryti, jei esate vaiko, kuris erzina, tėvai?

„Rekomenduojame naudoti bendrą klausimų rinkinį, kad nustatytų, ar reikalinga intervencija“, – pataria Howkas. Paklausk savęs:

• Ar toks elgesys jiems žalingas?
• Ar dėl tokio elgesio kitiems aplinkiniams kyla žalos?
• Ar toks elgesys turės įtakos jų gebėjimui mokytis?
• Ar toks elgesys sutrikdys ar kitaip paveiks kitų žmonių gebėjimą mokytis?

Pagalba pavojingo ar trikdančio stikimo atveju

Jei palaikote asmenį, kurio savistimuliuojantis elgesys jį įskaudina, nesuvokia pavojingų situacijų arba kelia pavojų, geriausia pasikalbėti su profesionalu, kuris gali padėti išsiaiškinti geriausią būdą. Tai gali būti:

• Valdybos sertifikuotas elgesio analitikas (BCBA).
• Ergoterapeutas (OT).
• Kalbos patologas (SLP).

Štai keletas strategijų, su kuriomis galite susidurti:

• Treniruotė: „Koučingas moko žmones naudoti užuominas ar raginimus, kad signalizuotų, kai įvyksta elgesys“, – sako Howkas. Jei erzinantis elgesys tapo pavojingas ar įkyrus, bet jums sunku suprasti, kada tai darote, tai gali padėti pagerinti jūsų sąmoningumą.
• Pakaitinis mokymas: Tai įprasta intervencija, kai elgesys tapo nesaugus arba įkyrus. Kaip tik tai skamba: mokyti žmogų daryti vieną, o ne kitą. „Tai gali apimti alternatyvaus ir mažiau pavojingo elgesio būdo suteikimą“, – aiškina Howkas. „Pavyzdžiui, tas, kuris kandžioja pirštus, vietoj to gali pradėti naudoti oralinį motorinį žaislą, arba vaikas, kuris skina savo odą, gali išmokti „pasirinkti“ nerimą keliantį žaislą.
• Pertraukos: Tai gali padėti sukurti konkrečias galimybes įsitraukti į stimuliavimą – laiką, kai stimuliavimas gali įvykti be jokių trukdžių ar būtinybės nukreipti. „Pertraukos skatinamos ir palaikomos tol, kol pats elgesys nėra žalingas“, – sako ji.
• Formuojant: „Tai gali apimti stimuliacijos sumažinimą į kažką mažiau kenksmingo ar trikdančio, siekiant sumažinti intensyvumą ar dažnį“, – aiškina ji. Tai taip pat gali reikšti ne tokio intensyvaus ar mažiau pavojingo elgesio sustiprinimą.
• Stiprinimas: Ši strategija skirta suteikti galimybę gauti teigiamą pastiprinimą. Paprastai tai daroma su kitu asmeniu, pavyzdžiui, tėvu, kuris giria ir skatina, kad nesielgia žalingai arba elgiasi rečiau.

Retesniais ar ekstremalesniais atvejais galima rinktis apsaugines priemones. „Jis naudojamas kaip jutiminio išnykimo priemonė“, – sako Howkas, – tai reiškia, kad jis prislopina pojūtį, kol žmogus mokosi saugesnio pasirinkimo.

Geriau suprasti stimuliavimą

Atminkite: mokymasis iš sveikatos priežiūros specialistų nepakeičia mokymosi iš autizmu sergančių žmonių.

„Daugelis autizmo bendruomenės žmonių aistringai mėgsta stimuliavimą ir pabrėžia, kad svarbiausia yra sąmoningumas ir priėmimas“, – sako Howkas. „Labai svarbu, kad išklausytume autizmu sergančių žmonių šia tema ir visus kitus su jais susijusius klausimus.

Norėdami sužinoti daugiau apie šią temą, klausykite „Health Essentials Podcast“ epizodo „Autizmo spektro sutrikimas vaikams“. Nauji „Health Essentials Podcast“ epizodai skelbiami kiekvieną trečiadienį.

Apibendrinant, stimuliavimas yra veiksminga ir svarbi metodika, kuri skatina organizmo arba žmogaus psichikos bei fizinės būklės gerinimą. Tai procesas, kurio metu naudojamos skirtingos technikos ir priemonės siekiant motyvuoti ir skatinti reakcijas, mokymąsi bei tobulėjimą. Stimuliavimas gali būti taikomas įvairiose srityse, tokiomis kaip medicina, pedagogika, psichologija ar sportas. Svarbu atkreipti dėmesį į individualias būtinybes ir poreikius, taip pasirinkant tinkamiausią stimuliavimo metodą šiame procese.