Požymiai, kad kažkas kovoja su nerimu

Sveiki! Esu ilgametę patirtį turintis gydytojas ir puikiai žinau, kad nerimas gali užklupti kiekvieną. Kartais sunku suprasti, ar tai, ką jaučiame, yra tiesiog stresas, ar rimtesnė problema. Šiame straipsnyje aptarsiu kelis svarbius požymius, galinčius rodyti, kad jūsų artimas žmogus kovoja su nerimu ir jam gali prireikti pagalbos.

Amerikos nerimo ir depresijos asociacijos duomenimis, nerimo sutrikimai yra labiausiai paplitusi psichikos liga Jungtinėse Valstijose. Kiekvienais metais jomis serga 40 milijonų 18 metų ir vyresnių suaugusiųjų arba 18,1 % gyventojų. Ir nors nerimo sutrikimai yra labai pagydomi, tik 36,9% sergančiųjų jais kreipiasi pagalbos.

Atsižvelgiant į gyvenimo pakilimus ir nuosmukius, mes visi vienu ar kitu metu kovojome su savo emocine sveikata. Ir nors žinome savo kovas, ne visada galime žinoti, ką išgyvena draugai ir šeimos nariai. Taigi, kaip sužinoti, kada kam nors išgyvena psichiškai sunkus metas, ir kaip paskatinti juos kreiptis pagalbos? Tai prasideda atpažinus, kas vyksta.

Problemos įvardijimas

Sąvokos „nervų sutrikimas“ ir „psichinis suskirstymas“ dažnai vartojamos apibūdinti žmonėms, kurie yra savo virvės gale. Tačiau tai nėra klinikinės diagnozės ir psichikos sveikatos specialistai tų terminų nevartoja.

„Aš nukreipiu žmones nuo šios terminijos vartojimo, nes manau, kad ji turi neigiamą atspalvį“, – sako psichologas Adamas Borlandas, PsyD. „Žmonės dažnai turi labai pagrįstų priežasčių jaustis priblokšti, tačiau šie terminai reiškia, kad tai yra asmeninis silpnumas ar nesėkmė, o tai nėra.

Vietoj to, psichikos sveikatos problemos dažnai kyla dėl nuotaikos sutrikimo, pavyzdžiui, depresijos, nerimo sutrikimo ar tiesiog gyvenimo įtampos.

Atpažinti įspėjamuosius ženklus

Paprastai tariant, reikšmingi elgesio ar kasdienės veiklos pokyčiai kartais kelia susirūpinimą, sako dr. Borlandas. Norint atpažinti depresiją ar nerimą, svarbu stebėti šiuos požymius:

• Beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas.
• Atsitraukimas nuo kitų.
• Prarandamas susidomėjimas veikla ar pomėgiais.
• Miego įpročių ar apetito pokyčiai.
• Nekontroliuojamo verkimo ar emocinio sustingimo periodai.
• Problemos su higiena, namų tvarkymu ar darbo atlikimu.
• Lenktyniaujančios mintys.
• Panikos priepuoliai.
• Jautiesi lengvai priblokštas arba per daug stimuliuojamas.
• Baimės ar gresiančios pražūties jausmas.
• Padidėjęs dirglumas ar pyktis.
• Susirūpinimas mintimis apie mirtį ar mirtį.
• Mintys apie savižudybę.

Kaip galite padėti

Klausyk.

Jei mylimas žmogus išreiškia, kad jam sunku arba jaučiasi priblokšti, nebūkite atmetami. Vietoj to klausykite jų. Dr. Borland pabrėžia, kad tai vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos galite padaryti.

Dr. Borlandas sako, kad nemėginkite siūlyti sprendimų ar liepti pažvelgti į gerąją dalykų pusę. Tiesiog klausykite ir pasiūlykite empatiją.

Dr. Borlandas toliau paaiškina, kad galite patvirtinti jų patirtį sakydami tokius dalykus kaip: „Jūs tikrai turite daug savo lėkštėje. Aš suprantu, kodėl jautiesi toks priblokštas. Arba: „Tie panikos priepuoliai skamba baisiai. Atsiprašau, kad tau taip atsitinka“. Užuot įsitraukę į save ir manydami, kad žinote, kas geriausia jūsų šeimos nariui, paklauskite, kaip galite padėti. Neprašytas patarimas yra paskutinis dalykas, kurio kas nors nori, kai patiria emocinių sunkumų.

Ir atminkite tokius klausimus kaip „Ar bandėte mankštintis / medituoti / vartoti vitaminus / vartoti vaistus? labiau erzina nei padeda. Vietoj to tiesiog paklauskite žmogaus, ko jam reikia. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Ar galiu ką nors padaryti, kad jums tai būtų lengviau?

Taip pat galite pateikti konkrečių pasiūlymų, ką galėtumėte padaryti, kad padėtumėte, o ne sakydami asmeniui, ką jis turėtų daryti kitaip. Išbandykite ką nors panašaus: „Ar padėtų, jei šį vakarą išvežčiau vaikus, kad galėtumėte skirti porą valandų sau?

Nurodykite.

Jei manote, kad turėtumėte paskatinti savo mylimąjį ieškoti profesionalios pagalbos, švelniai kreipkitės į temą. Kai kuriems tai gali būti labai jautri tema, ypač jei jie niekada anksčiau nekalbėjo su terapeutu ar gydytoju apie savo psichinę sveikatą. Taip pat gana blaivus, kai žmonės supranta, kad negali visko susitvarkyti patys.

Kai būsite pasiruošę pokalbiui, pateikiame du pavyzdžius, ką galėtumėte pasakyti:

„Pastaruoju metu tau tikrai sunku, ir aš dėl tavęs nerimauju. Kaip jaustumėtės pasikalbėję su savo gydytoju apie tai, ką išgyvenate?

arba

„Žinau, kad mintis lankytis terapijoje yra baisi, bet tikrai manau, kad tai gali jums padėti. Atlikau keletą tyrimų ir netoliese radau keletą terapeutų, kurie specializuojasi nerimo srityje. Ar galiu padėti susitarti dėl susitikimo?”

Jei jūsų draugas ar mylimasis nėra pasirengęs, nesiginčykite su jais ir nebandykite priversti išspręsti problemą. Palaukite šiek tiek ir tada švelniai pasiūlykite dar kartą.

Ką daryti, jei mylimas žmogus nusižudo

Jei nerimaujate, kad jūsų mylimasis galvoja apie savižudybę (arba jis pareiškė, kad taip galvoja), pabandykite gauti profesionalią pagalbą. Nors savižudybės yra baisi tema, svarbu nepanikuoti.

Skatinkite savo mylimąjį kalbėti apie tai, ką jis jaučia, net jei tai sunku išgirsti. Šiuo metu būtinai pabrėžkite, kaip svarbu kuo greičiau pasikalbėti su profesionalu. Užduokite jiems tiesioginius klausimus, patikrinkite, ar nėra piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis požymių ir nustatykite, ar jie turi ginklą ar ką nors, kas gali būti panaudota pakenkti.

Jei manote, kad jūsų mylimam žmogui gresia tiesioginis pavojus mėginti nusižudyti, nuveskite jį į artimiausią greitosios pagalbos skyrių arba skambinkite 911.

Padėti mylimam žmogui, turinčiam psichikos sveikatos problemų, niekada nėra lengva, bet tai labai reikalinga. Jūsų parama gali padėti nutiesti kelią į sveikimą. Nenusimink ir nepasiduok. Skatinkite juos ieškoti pagalbos, praneškite jiems, kad esate šalia, ir anksčiau nei vėliau gaukite profesionalią pagalbą, jei jie išreiškia mintis apie savižudybę.

Svarbu atsiminti, kad nerimas yra dažna ir gydoma patirtis. Jei atpažįstate šiuos požymius savyje ar artimame žmogui, nesidrovėkite kreiptis pagalbos. Kaip ilgametis gydytojas, galiu užtikrinti, kad pirmas žingsnis – pokalbis – dažnai būna pats svarbiausias žingsnis sveikimo link.