Mikčiojimas: kas tai yra, priežastys, gydymas ir tipai

Mikčiojimas yra gana paplitęs reiškinys tiek tarp vaikų, tiek suaugusiųjų. Jis gali kilti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip stresas, nerimas ar net psichologiniai sutrikimai. Gydymo metodai gali skirtis priklausomai nuo to, kas sukelia mikčiojimą, tačiau dažniausiai naudojamos terapijos atliekamos kalbėjimo specialisto pagalba. Yra įvairių mikčiojimo tipų, kuriuos svarbu atskirti ir tinkamai gydyti, siekiant pagerinti paciento kalbėjimo gebėjimus ir savijautą.

Apžvalga

Kas yra mikčiojimas?

Mikčiojimas yra kalbos sutrikimas, turintis įtakos jūsų kalbėjimo ritmui ir eigai. Šis sutrikimas sutrikdo jūsų kalbėjimą, sukelia nenumatytus garsus, pauzes ar kitas sklandaus kalbėjimo problemas.

Yra keletas skirtingų mikčiojimo potipių:

• Vystymosi mikčiojimas (vaiko sklandumo sutrikimas). Tai yra neurologinio vystymosi sutrikimas, tai reiškia, kad taip atsitinka todėl, kad jūsų smegenys vystosi kitaip, nei tikėtasi. Ši forma prasideda, kai esate vaikas.
• Nuolatinis mikčiojimas. Tai yra vystymosi mikčiojimas, kuris tęsiasi ir suaugus.
• Įgytas mikčiojimas. Tai yra mikčiojimas, atsirandantis dėl ligos ar traumos, kuri paveikia jūsų smegenis.

Mikčiojimas yra specifinis sklandumo sutrikimo tipas. Jie patenka į bendrą kalbos sutrikimų kategoriją.

Kam paveikia mikčiojimas?

Mikčiojimas gali pasireikšti bet kuriam asmeniui, tačiau vyrams arba žmonėms, kuriems gimimo metu priskirtas vyras (AMAB), yra keturis kartus didesnė tikimybė, kad jis mikčioja. Amžius gali turėti įtakos jūsų mikčiojimui:

• Vystymosi mikčiojimas visada yra vaikystės būsena. Jis gali prasidėti jau 2 metų amžiaus arba 7 metų amžiaus. Vidutinis amžius, kai jis prasideda, yra maždaug 3 metai, o 95 % vaikų prasideda iki 4 metų.
• Nuolatinis mikčiojimas visada yra suaugusiųjų būklė, kuri prasideda vaikystėje.
• Įgytas mikčiojimas gali paveikti bet kokio amžiaus žmones. Labiau tikėtina, kad tai atsitiks su traumomis ar sąlygomis, kurios pažeidžia jūsų smegenų sritis.

Kaip dažna ši būklė?

Vaikystėje mikčioja nuo 1% iki 2,4% vaikų. Nuolatinis mikčiojimas pasireiškia maždaug 0,3–1 % suaugusiųjų. Yra nedaug tyrimų apie tai, kaip dažniausiai atsiranda mikčiojimas.

Simptomai ir priežastys

Kokie yra mikčiojimo simptomai?

Kalbant, reikia koordinuoti veido, burnos, gerklės, krūtinės ir pilvo raumenis. Mikčiojimas sukelia nekontroliuojamus judesius arba raumenų, kuriuos naudojate kalbėdami, spazmus.

Septyni pagrindiniai simptomai sudaro oficialų mikčiojimo kriterijų, ir jūs turite turėti bent vieną iš jų, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas galėtų jį diagnozuoti:

• Garsų ar skiemenų kartojimas. Paprastai tai atsitinka pirmame žodžio skiemenyje. Kartosite garsą arba skiemenį, kol galėsite ištarti visą žodį ir tada tęsti kalbėjimą.
• Tam tikrų skiemenų ar garsų laikymas ir ištraukimas. Tai yra tada, kai užstringate prie garso ar skiemens ir ištraukiate garsą ilgiau nei numatyta.
• Žodžio vidurio pauzės. Tai yra tada, kai pastebimai ilgam pristabdote žodžio tašką, kur tai nereikalinga.
• Blokavimas. Tai dažnas pristabdymas – tyliai arba su garsu (pvz., „um“ arba „ah“) – kol kalbate. Jo pavadinimas reiškia jausmą, kad kažkas blokuoja jūsų žodžių srautą.
• Žodžių perjungimas. Tai yra tada, kai mikčiojate už žodžio ar frazės ir pereinate prie kito žodžio ar frazės, kad galėtumėte jį apeiti.
• Per didelis įtempimas. Tai reiškia, kad jūs per daug streso ar įtempote dalį ar visą žodį.
• Vieno skiemens žodžių kartojimas. Tai kartoja žodį, kurį sudaro vienas garsas, pvz., „aš“ arba „the“.

Kitos mikčiojimo savybės

Žmonės, turintys šią būklę, taip pat gali daryti arba patirti:

• Spazmo perpildymas. Raumenų judesiai, sukeliantys mikčiojimą, gali sukelti „perpildymą“. Dėl to spazmai „išsilieja“ į veido, kaklo, pečių ir rankų dalis.
• Gestai arba veiksmai, kurie išsivysto ir pablogėja, kai mikčiojate. Mikčiojantys žmonės dažnai išsiugdo judėjimo įpročius, kurie atsiranda jiems mikčiojant. Pavyzdžiui, neįprastas mirksėjimas, žvilgsnis į šalį, veido grimasos ir kumščių gniaužimas.
• Tai, kaip jaučiatės, gali turėti įtakos simptomams. Mikčiojimo simptomai dažnai pablogėja, kai esate pavargę, susijaudinę, nerimaujate ar patiriate stresą. Taip pat gali nutikti, kai kalbate naujomis ar sudėtingomis temomis. Simptomai dažnai pagerėja, kai esate pailsėję arba atsipalaidavę.
• Kita vokalinė veikla to nesukelia. Mikčiojimas paprastai neįvyksta atliekant tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, kalbant su daiktais ar gyvūnais, garsiai skaitant ir dainuojant.
• Mikčiojimas gali prisidėti prie kitų psichikos sveikatos sutrikimų. Mikčiojimas gali sukelti nusivylimo, sumišimo ar gėdos jausmą. Mikčiojantys žmonės dažniau kenčia nuo psichinės sveikatos sutrikimų, tokių kaip nerimas ar depresija.

Kas sukelia mikčiojimą?

Ekspertai visiškai nesupranta, kodėl atsiranda mikčiojimas. Tačiau jie įtaria, kad prie to gali prisidėti keli veiksniai.

• Šeimos istorija. Tris kartus didesnė tikimybė mikčioti, jei mikčioja pirmos eilės giminaičiai (tėvas ar brolis).
• Genetika. DNR mutacijos gali prisidėti prie mikčiojimo. Atrodo, kad genetika taip pat turi įtakos tam, ar ši būklė laikui bėgant gerėja, ar išnyksta.
• Smegenų struktūros skirtumai. Mikčiojantys žmonės dažniau turi skirtumų tam tikrose smegenų srityse. Paprastai tai yra sritys, kurios kontroliuoja kalbėjimo raumenis arba raumenų koordinaciją.

Diagnozė ir testai

Kaip diagnozuojamas mikčiojimas?

Paslaugų teikėjas, diagnozuojantis mikčiojimą, pradės klausydamas, ar nėra bet kokių ligos simptomų. Jie taip pat paklaus apie jūsų (ar jūsų vaiko) sveikatos istoriją, kada simptomai prasidėjo ir kada jie dažniausiai pasireiškia.

Jūsų vaiko pediatras dažnai diagnozuos jūsų vaiko mikčiojimą. Paprastai tai atsitinka pastebėjus ir paminėjus simptomus arba po to, kai jūsų vaiko pediatras apžiūros metu pastebi simptomus.

Daugumai žmonių, kuriems buvo nuolatinis mikčiojimas, vaikystėje buvo diagnozuotas mikčiojimas. Tačiau gali būti – nors ir retai – suaugusiems, kuriems nuolat mikčioja, vaikystėje nebuvo nustatyta oficiali diagnozė.

Medicininiai tyrimai paprastai nėra būtini norint diagnozuoti vystymosi mikčiojimą ar nuolatinį mikčiojimą.

Įgytas mikčiojimas

Tikėtina, kad testai bus atlikti, jei netikėtai pradėsite mikčioti suaugę. Toks mikčiojimas gali būti afazijos požymis. Sąlygos, kurios gali sukelti afaziją, yra trauminis smegenų pažeidimas (taip pat žinomas kaip TBI), insultas ir smegenų augliai (įskaitant vėžį).

Tai apima vaizdo, diagnostikos ar laboratorinius tyrimus. Pavyzdžiai:

• Kompiuterinė tomografija (CT).
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
• Pozitronų emisijos tomografija (PET).

Valdymas ir gydymas

Kaip gydomas mikčiojimas?

Kalbos terapija yra pagrindinė visų formų mikčiojimo gydymo forma. Vaikams tai apima mokymąsi ir veiklą, kuri padeda pagerinti mikčiojimo simptomus, kol jie išnyksta. Logopedinė veikla ir metodai priklauso nuo mikčiojimo tipo, simptomų ir sunkumo. Gydymo dažnis ir seanso trukmė taip pat gali turėti įtakos.

Medikamentai nėra įprasti mikčiojimui tiesiogiai gydyti. Tačiau vaistai gali gydyti psichikos sveikatos sutrikimus, pvz., nerimą ar depresiją, kurios dažnai atsitinka ir prisideda prie mikčiojimo. Tokiu būdu vartojamų vaistų pavyzdžiai yra vaistai nuo depresijos (antidepresantai) ir vaistai nuo nerimo.

Gydymo komplikacijos / šalutinis poveikis

Galimos mikčiojimo gydymo komplikacijos ir šalutinis poveikis priklauso nuo paties gydymo ir kitų veiksnių. Kalbos terapija paprastai nekelia komplikacijų ar šalutinio poveikio rizikos. Šalutinis vaistų poveikis ar komplikacijos yra retas, bet vis tiek įmanomas.

Jūsų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas gali pasakyti daugiau apie galimas komplikacijas ir šalutinį poveikį. Jie taip pat gali paaiškinti būdus, kaip išvengti galimo poveikio arba jį sumažinti.

Prevencija

Ar mikčiojimo galima išvengti?

Vienintelė mikčiojimo forma, kurios galima išvengti, yra įgytas mikčiojimas. Geriausias būdas to išvengti – užkirsti kelią tokioms ligoms kaip insultas ar TBI arba ją sumažinti.

Perspektyva / Prognozė

Kokios šios būklės perspektyvos?

Mikčiojimas nėra pavojinga būklė, ir dauguma žmonių nuo jo atsigauna. Gydymas, ypač kalbos terapija, gali pagreitinti atsigavimą.

Tačiau mikčiojimas gali rimtai paveikti psichinę sveikatą. Beveik 40 % mikčiojančių 12–17 metų vaikų taip pat turi nerimą ar depresiją.

Suaugusiesiems, kurie mikčioja, dvigubai didesnė tikimybė susirgti panašiomis ligomis ir tris kartus dažniau išsivystyti asmenybės sutrikimai. Psichikos sveikatos sutrikimų diagnostika ir gydymas gali padėti apriboti jų poveikį mikčiojimui.

Kiek laiko trunka mikčiojimas?

Iki 90 % mikčiojančių vaikų, sulaukę 18 metų, pasveiks patys. Tiems, kurie visiškai pasveiksta, mikčiojimas negrįžta, nebent tai būtų įgytas mikčiojimas.

Nuolatinis mikčiojimas, nors ir retas, pasitaiko. Kai taip atsitinka, tai paprastai būna visam gyvenimui. Tačiau tai vis dar išgydoma, ir daugelis suaugusiųjų gali išmokti ją kompensuoti ir valdyti.

Įgytas mikčiojimas gali būti nuolatinis arba laikinas. Paprastai tai priklauso nuo to, kas jį sukėlė. Kai tai atsitinka dėl sunkaus ar nuolatinio smegenų pažeidimo, tikėtina, kad tokio tipo mikčiojimas taip pat bus nuolatinis. Jūsų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas gali paaiškinti, kas greičiausiai nutiks jūsų atveju.

Gyvenimas su

Kaip aš savimi pasirūpinu?

Jei jūsų vaikas turi vystymosi mikčiojimo simptomų, turėtumėte pasikalbėti su savo pediatru. Ankstyva diagnozė ir gydymas gali padėti jūsų vaikui kalbėti, padėti jam apdoroti ir susidoroti su tokiais jausmais kaip sumišimas ar gėda.

Jei nuolat mikčiojate, logopedija taip pat gali padėti. Kalbos terapija gali padėti išmokyti jus, kaip išvengti būklės padarinių.

Psichikos sveikatos priežiūra

Rūpinimasis savo ar jūsų vaiko psichine sveikata visada yra svarbus, o tai dar svarbiau, kai jūs ar jūsų vaikas turi tokią būklę kaip mikčiojimas. Pokalbis su psichiatru, terapeutu ar kitu psichikos sveikatos specialistu gali padėti susidoroti su tokiomis sąlygomis kaip nerimas ar depresija.

Vaikų psichikos sveikatos priežiūra yra ypač svarbi, nes ji gali padėti sumažinti mikčiojimo poveikį psichinei sveikatai. Mikčiojantys vaikai dažnai tampa erzinimo ar patyčių taikiniais, o tai dar labiau pablogina nerimą ar depresiją dėl jų būklės.

Kada turėčiau kreiptis į savo sveikatos priežiūros paslaugų teikėją?

Jei jūs ar jūsų vaikas mikčioja, turėtumėte kreiptis į savo sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, kaip rekomenduojama. Dauguma vaikų atsigauna nuo mikčiojimo ir galiausiai jiems nereikės kreiptis į gydytoją dėl šios būklės.

Kada turėčiau eiti į greitąją pagalbą?

Vienintelė mikčiojimo forma, kuriai reikalinga skubi medicininė pagalba, yra įgytas mikčiojimas, kuris atsiranda staiga, ypač esant bet kokiems kitiems insulto požymiams. Kai įgytas mikčiojimas vystosi palaipsniui, svarbu nedelsiant kreiptis į sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, kai tik pastebite simptomus. Simptomai, kurie atsiranda ir palaipsniui blogėja, gali būti kitų smegenų ligų požymiai.

Ar mikčiojimas yra nerimo forma?

Ne, mikčiojimas yra būklė, kuri visiškai skiriasi nuo nerimo. Tačiau tarp sąlygų yra stiprus dvipusis ryšys. Tai reiškia, kad dėl mikčiojimo gali išsivystyti arba pablogėti nerimas, o mikčiojimas dažnai pablogėja, kai jaučiate nerimą.

Ar galima išgydyti mikčiojimą?

Nuo mikčiojimo nėra vaistų, bet jūs galite nuo jo atsigauti. Kalbos terapija ir kiti gydymo būdai gali padėti greičiau ir lengviau atsigauti.

Papildomi bendri klausimai

Jei mano vaikas mikčioja, ką galiu padaryti, kad jam padėtų?

Jei jūsų vaikas mikčioja, galite padaryti keletą dalykų, kad padėtų jam:

• Sek pavyzdžiu. Parodykite savo vaikui, kaip kalbėti lėčiau, atsipalaidavę, darydami tai patys.
• Nebausk jų už mikčiojimą. Tai gali turėti priešingą poveikį ir dar labiau pabloginti nerimą bei kitus mikčiojimo padarinius psichinei sveikatai.
• Klausyk jų. Įsitikinkite, kad vaikas žino, kad jis atkreipia jūsų dėmesį. Neskubėkite kalbėti, kai jie baigsis. Taip pat gali padėti pokalbis su jais akių lygyje ir akių kontaktu.
• Nepertraukite ir nesutelkite dėmesio į klaidas. Susikoncentruokite į tai, ką sako jūsų vaikas, o ne į tai, kaip jis sako. Nebaikite sakinių ir neduokite jiems patarimų, kol jie kalba.
• Ugdykite jų savigarbą. Pagirkite tai, ką jūsų vaikas daro gerai, nekalbant. Aiškiai pasakykite jiems, kada jiems sekasi nekalbama veikla ir kaip jaučiatės dėl to, ką jie padarė.
• Praleiskite laiką su jais. Laikas kartu su vaiku – be trukdžių, pvz., televizoriaus ar prietaisų – gali padėti vaikui pasitikėti ir psichiškai sveikai.
• Neverskite jų jaustis, kad turi tai slėpti. Jei jūsų vaikas mikčioja, praneškite jam, kad verta apie tai kalbėti. Aptarimas apie nusivylimo ar sumišimo jausmus gali palengvinti jų neigiamus jausmus dėl būklės.
• Įsitikinkite, kad jie žino, kad juos palaikote. Būtinai pasakykite savo vaikui, kad palaikote jį, kad ir kas būtų. Jie turi išgirsti, kad mikčiojimas neturi įtakos jų, kaip asmens, vertei.

Kuo skiriasi mikčiojimas nuo mikčiojimo?

Istoriškai mikčiojimas ir mikčiojimas apibūdino du susijusius, bet ne visiškai tuos pačius kalbėjimo sutrikimus.

• Mikčiojimas. Pakartotinai skleidžia tą patį garsą bandant kalbėti.
• Mikčiojimas. Pasikartojantys tarpai ar pauzės bandant kalbėti.

Dauguma žmonių, kurie mikčioja, daro abu. Kadangi šie du dažniausiai nutinka kartu, įprasta šiuos terminus vartoti pakaitomis.

Mikčiojimas gali būti varginantis arba gėdingas, nesvarbu, kokio amžiaus esate. Įprasta jausti nerimą ar gėdą dėl šios būklės. Tačiau mikčiojimas yra sveikatos būklė, ir tai nėra priežastis jausti gėdą.

Daugelis žmonių pasveiksta nuo šios būklės ir tampa nepaprastai sėkmingi. Netrūksta žinomų ar sėkmingų žmonių, kurie mikčiojo, įskaitant pasaulio lyderius, kino žvaigždes, profesionalius sportininkus ir kt. Kalbos terapija ir kitos gydymo galimybės gali padėti rasti ritmą savo žodžiais ir būti užtikrintai suprastiems.

Iš esmės, mikčiojimas yra psichologinis sutrikimas, kuris gali būti labai varginantis ir trukdyti kasdieniame gyvenime. Tai gali būti sukeltas įvairiomis priežastimis, įskaitant stresą, nerimą ar netgi fizinę problemą. Svarbu konsultuotis su specialistu, kuris padės nustatyti priežastis ir pasiūlys tinkamą gydymą. Yra įvairių mikčiojimo tipų, tačiau svarbiausia yra ieškoti pagalbos ir įsitraukti į terapiją, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas.